Norintys skaityti tekstą lietuvių kalba - slinkite žemyn
In Lithuania, quarantine has lasted for more than two months. And while we are reopening, it’s still not completely over. There has been and still are restrictions, new rules that we have to follow: it is still recommended to wear masks, the flow of visitors in hospitals is limited, we have to keep distance, the number of people in gatherings is limited and etc. Quarantine conditions are easing, but they still remain. Also was a lot of frustration, anger and different opinions about whether such a strict quarantine really needed. This was at the beginning of the quarantine, when people didn’t think it was so serious. Such opinions prevailed among the non disabled, the disabled people reacted more calmly to the whole situation. After a while, most people changed their minds about the decisions made by the government because they saw that it helps to prevent new cases of the disease. Everyone sees the situation from their point of view. But everyone will accept that life, routine and habits have changed for many.
But life did not change so much for me and many of my disabled friends. With the onset of the pandemic and the beginning of quarantine, various statements were made from people with disabilities. For some it did not cause any inconvenience, others began to talk about even more restricted freedom. Most wheelchair users are already restricted in unsuitable environments and may leave home less frequently, some have become complete ‘home dwellers’ during quarantine. I know a lot of people with disabilities, and I have good friends from them who have spent most of this period at home. Disabled people living with parents or relatives received help from them (food, hygiene items or other help). Those living alone received the help of social workers (bought and brought food, parcels or helped with field work (what is field work?). Several of my working friends had the opportunity to work from home. But most of my friends stayed at home because they were protecting themselves and others. And the freedom to go for a ride in the park, the old town or shopping mall became very distant. And indeed, for some people with disabilities, such simple and commonplace things seem like a dream. A dream that everyone is waiting for again.
I work as occupational therapist and had to go to work everyday. I did not have the opportunity to work remotely. Therefore, I was not forced to spend all my time at home. But as I said, for me not much has changed. Every morning I go to work, the specifics of work are a little different at the moment, but they did not stop. When I return home I relax, read books, watch television, play sports a bit (lifting weights, hand bike), go outside because I live in a in a private house and it has a large courtyard. So I do pretty much the same things that I always did. But I really miss meeting my cousins for a „walk“, having coffee with my friends, enjoying a meal with my relatives, and seeing the smiles that are now hidden under masks.
Since I am not a traveler, I don't go to a sports club, I don't shop on my own, I don't go to cinemas, I don't use public transport, my day to day life did not change much. Mostly, I just missed the human contact that I had previously enjoyed. For most of my disabled friends, life also hasn’t changed much, it just became more limited.
And how has your life changed during quarantine?
Lietuvoje karantinas tęsiasi jau ilgiau nei du mėnesius. Ir jis vis dar nesibaigė. Bubo ir vis dar yra įvairių apribojimų, naujų taisyklių, kurių privalome laikytis: vis dar rekomenduojama dėvėti kaukes, lankytojų srautai ligoninėse yra riboti, turime išlaikyti atstumą, žmonių skaičius susibūrimuose yra ribotas ir pan. Taip pat daug nusivylimų, pykčio ir įvairių nuomonių ar to tikrai reikėjo. Karantino sąlygos lengvėja, tačiau jos vis tiek išlieka. Taip pat buvo daug nusivylimo, pykčio ir skirtingų nuomonių, ar tikrai reikia tokio griežto karantino. Tai buvo karantino pradžioje, kai žmonės nemanė, kad tai yra taip rimta. Tokios nuomonės vyravo tarp sveikųjų, neįgalieji ramiau reagavo į visą situaciją. Po kurio laiko dauguma žmonių apsigalvojo dėl vyriausybės priimtų sprendimų, nes jie pamatė, kad tai padeda užkirsti kelią naujiems ligos atvejams. Kiekvienas mato situaciją savo požiūriu. Kiekvienas žiūri iš savo pusės kaip jam palanku arba ne. Bet kad gyvenimas, buvusi rutina ir įpročiai daugeliui pasikeitė, sutiks visi.
Bet man ir daugeliui mano neįgalių draugų gyvenimas labai nepasikeitė. Prasidėjus pandemijai ir įvedus karantiną girdėjosi įvairių pasisakymų iš neįgaliųjų: vieniems tai nesukėlė kažkokių nepatogumų, kiti pradėjo kalbėti apie dar labiau suvaržytą laisvę. Dauguma ratuotų neįgaliųjų ir taip yra apriboti nepritaikytos aplinkos ir gali iš namų išvykti ne taip dažnai, tai karantino metu tapo visiški "namų gyventojai". Pažįstu daug neįgalių žmonių ir turiu iš jų gerų draugų, kurie didžiąją šio laikotarpio dalį praleido namuose. Neįgalieji, gyvenantys su tėvais ar artimaisiais pagalbos sulaukė iš jų, gyvenantys vieni sulaukė socialinių darbuotojų pagalbos. Keli mano dirbantys draugai turėjo galimybę dirbti iš namų. Bet dauguma mano draugų sąžiningai karantinavosi saugodami save ir kitus. Ir tą pramoga išvažiuoti pasivažinėti po parką, senamiestį ar apsipirkti prekybcentryje tapo labai tolima. Ir iš tiesų, kai kuriem neįgaliesiems tokie paprasti ir viesiems įprasti dalykai yra kaip šventė. Šventė, kurios vėl visi laukia.
Aš dirbu ergoterapeute ir kasdien turėjau važiuoti į darbą. Neturėjau galimybės dirbti nuotoliniu būdu. Todėl nebuvau verčiama visą laiką leisti namuose. Kai prisimenu savo dienas iki karantino ir karantino laikotarpiu, galiu pasakyti, kad nelabai daug kas ir pasikeitė. Kas rytą keliuosi, važiuoju į darbą, darbo specifika truputį kitokia šiuo metu, bet jie nesustojo, grįžusi namo ilsiuosi, skaitau knygas, žiūriu televizorių, sportuoju truputį, būnu lauke ir pan. Taigi darau tą patį ką ir visada. Bet labai pasiilgau pasivaikščiojimo, nors mano atveju pasivažinėjimo, kartu su savo pusseserėmis, kavos su savo draugėmis, švenčių prie bendro stalo su giminėmis ir šypsenų, kurias galima matyti, o ne slepiamų po kaukėmis.
Kadangi nebuvau keliautoja, nelankiau sporto klubo, savarankiškai neapsipirkinėdavau parduotuvėje, neidavau į kiną, nesinaudojau viešuoju transportu tai mano gyvenimas labai ir nepasikeitė. Labiausiai ilgiuosi žmogiško kontakto. Daugelio mano neįgalių draugų gyvenimas taip pat beveik nepasikeitė, jis tiesiog tapo labiau ribotas
O kaip pasikeitė jūsų gyvenimas karantino metu?
In Lithuania, quarantine has lasted for more than two months. And while we are reopening, it’s still not completely over. There has been and still are restrictions, new rules that we have to follow: it is still recommended to wear masks, the flow of visitors in hospitals is limited, we have to keep distance, the number of people in gatherings is limited and etc. Quarantine conditions are easing, but they still remain. Also was a lot of frustration, anger and different opinions about whether such a strict quarantine really needed. This was at the beginning of the quarantine, when people didn’t think it was so serious. Such opinions prevailed among the non disabled, the disabled people reacted more calmly to the whole situation. After a while, most people changed their minds about the decisions made by the government because they saw that it helps to prevent new cases of the disease. Everyone sees the situation from their point of view. But everyone will accept that life, routine and habits have changed for many.
And how has your life changed during quarantine?
Lietuvoje karantinas tęsiasi jau ilgiau nei du mėnesius. Ir jis vis dar nesibaigė. Bubo ir vis dar yra įvairių apribojimų, naujų taisyklių, kurių privalome laikytis: vis dar rekomenduojama dėvėti kaukes, lankytojų srautai ligoninėse yra riboti, turime išlaikyti atstumą, žmonių skaičius susibūrimuose yra ribotas ir pan. Taip pat daug nusivylimų, pykčio ir įvairių nuomonių ar to tikrai reikėjo. Karantino sąlygos lengvėja, tačiau jos vis tiek išlieka. Taip pat buvo daug nusivylimo, pykčio ir skirtingų nuomonių, ar tikrai reikia tokio griežto karantino. Tai buvo karantino pradžioje, kai žmonės nemanė, kad tai yra taip rimta. Tokios nuomonės vyravo tarp sveikųjų, neįgalieji ramiau reagavo į visą situaciją. Po kurio laiko dauguma žmonių apsigalvojo dėl vyriausybės priimtų sprendimų, nes jie pamatė, kad tai padeda užkirsti kelią naujiems ligos atvejams. Kiekvienas mato situaciją savo požiūriu. Kiekvienas žiūri iš savo pusės kaip jam palanku arba ne. Bet kad gyvenimas, buvusi rutina ir įpročiai daugeliui pasikeitė, sutiks visi.
O kaip pasikeitė jūsų gyvenimas karantino metu?
Comments
Post a Comment