“Look, Mama! Why is that girl in a wheelchair?

Norintys skaityti tekstą lietuvių kalba - slinkite žemyn

If you are a wheelchair user, you have certainly gotten many annoying stares and comments. What do you do about it? How does it make you feel?

People with disabilities get lots of attention from those around them. Sometimes because of certain social problems (e.g. unemployment of the disabled), sometimes because of their disability (e.g. amputation), sometimes because of the look of their wheelchair. Sometimes the attention shown can be pleasant, and sometimes.…

I work as an occupational therapist in the rehabilitation department of a major hospital in my country. I have a lot of experience and many things in common with disabled people, because I am disabled myself. I remember while I was still healthy, I too paid attention to disabled people I saw on the street. But it was for professional reasons. I was pleased about their integration in society and I was noticing the type of wheelchair they were using; after all, my clients need to be advised on what to choose. But I never stared or made them feel uncomfortable in any way, and of course I didn’t say anything unpleasant or offensive to them.

Six years ago after an auto accident I became a wheelchair user. I got and still get a lot of glances from those around me. At first I recognized it as pity, but now I feel that I am noticed for the bright colors of my clothes as well as the colors of my wheelchair accessories. I don’t want to somehow specifically draw people’s attention, but I also don’t want to hide. I want to look, behave and dress the way I like and be a part of society.

Initially, I was angry that people were looking at me. After all, I am the same as before, just not standing, but sitting, not walking but wheeling. And yet those words "so young, beautiful and in a wheelchair." made me angry because neither my youth nor my beauty are disappearing just because I’m sitting in a wheelchair.

But then I began to think that, maybe it’s good that people are watching and noticing a person with a disability. Maybe it helps them to realize that there is no need to single us out. They can see that we can be active, play sports, attend various events, work and take “walks “ with friends. Now, I like the glances of young children and their questions for their parents, such as “why isn’t that girl walking”? “Does her leg hurt“?

Some disabled people want to be noticed and are doing things in order to be noticed. For example, they use flashy wheelchair accessories, have bright hair color, or a particular style of clothing. But then, there are able bodied people who behave the same way. Some people just like to be noticed, whether they are disabled or not and there is nothing wrong with this. Some wheelchair accessories such as electric or mechanical wheelchair hand bikes, reflectors, colorful pushrim covers and spoke covers, can really draw attention. My wheelchair also gets attention for its “Seksi Spokes” and pink Ultra-Grrrip Pushrim Covers. For example, some taxi drivers have remembered me because of my colorful „Seksi Spokes“ spoke covers.

Maybe it’s just my new attitude, but now when people look and smile I just look and smile back at them.

Žiūrėk, mama! Kodėl ji neįgaliojo vežimėlyje?

Jei esate neįgaliojo vežimėlio naudotojas, gali būti kad tikrai sulaukiate daugybės erzinančių žvilgsnių ir komentarų. Ką dėl to darote? Kaip tai priverčia jus jaustis?Žmonės su negalia sulaukia daug aplinkinių dėmesio. Kartais dėl tam tikrų socialinių problemų (pvz.: neįgaliųjų nedarbas), kartais dėl jų negalios (pvz.: amputacijos), kartais dėl jų vežimėlio išvaizdos. Kartais parodytas dėmesys gali būti malonus, o kartais .…

Aš dirbu ergoterapeute ligoninės reabilitacijos skyriuje. Turiu daug patirties ir daug bendro su neįgaliais žmonėmis, nes pati esu neįgali. Pamenu, dar būdama sveika, atkreipdavau dėmesį į neįgaliuosius, kuriuos matydavau gatvėje. Bet tai buvo dėl profesinių priežasčių. Džiaugdavausi jų integracija į visuomenę ir pastebėdavau kokio tipo vežimėlius jie naudoja; juk mano pacientams reikės patarti, ką geriausia pasirinkti. Bet aš niekada nespoksodavau ir neversdavau jų jaustis nepatogiai, ir, žinoma, nesakydavau nieko nemalonaus ar įžeidžiančio.

Prieš šešerius metus po autoįvykio tapau neįgaliojo vežimėlio naudotoja. Sulaukiau ir vis dar sulaukiu daugybės aplinkinių žvilgsnių. Iš pradžių supratau, kad tai būdavo dėl gailesčio, bet dabar jaučiu, kad esu pastebima dėl ryškesnių drabužių spalvų ir vežimėlio aksesuarų spalvų. Nenoriu kažkaip specialiai atkreipti žmonių dėmesio, bet ir nenoriu slėptis. Noriu atrodyti, elgtis ir rengtis taip, kaip man patinka, ir būti visuomenės dalimi.

Iš pradžių buvau pikta, kad žmonės į mane žiūri. Aš juk tokia pati kaip ir anksčiau, tik ne stoviu, o sėdžiu, ne vaikštau, o važiuoju. Ir vis dėlto šie žodžiai „tokia jauna, graži ir neįgaliojo vežimėlyje“ mane supykdydavo, nes nei mano jaunystė, nei grožis nedingsta vien todėl, kad sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje.

Bet tada aš pradėjau galvoti, kad galbūt gerai, kad žmonės pastebi negalią turintį žmogų. Gal tai jiems padeda suvokti, kad nereikia mūsų išskirti. Jie mato, kad galime būti aktyvūs, sportuoti, lankytis įvairiuose renginiuose, dirbti ir „pasivaikščioti“ su draugais. Dabar man patinka mažų vaikų žvilgsniai ir jų klausimai tėvams, pavyzdžiui, „kodėl ta mergina nevaikšto“? „Ar jai skauda koją“?

Kai kurie neįgalūs žmonės nori būti pastebėti ir daro viską, kad būtų pastebėti. Pavyzdžiui, jie naudoja išsiskiriančius vežimėlių aksesuarus, turi ryškią plaukų spalvą arba tam tikro stiliaus drabužius. Bet lygiai taip pat elgiasi ir žmonės neturintys negalios. Kai kurie žmonės tiesiog mėgsta būti pastebėti, nesvarbu, ar jie yra neįgalūs, ar ne, ir tame nėra nieko blogo. Kai kurie neįgaliųjų vežimėlių priedai, pavyzdžiui, elektriniai ar mechaniniai varytuvai, atšvaitai, spalvingi ratlankiai ar stipinai tikrai gali atkreipti dėmesį. Mano neįgaliojo vežimėlis taip pat sulaukia dėmesio dėl spalvotų stipinų ir rožinių stūmimo lankų. Pavyzdžiui, kai kurie taksistai mane prisimena dėl spalvingų stipinų.

Gal tai tik mano toks požiūris, bet dabar, kai žmonės žiūri ir šypsosi, aš tiesiog šypsausi jiems atgal.